Nežinosi, kada apšarmos
Iki skausmo mieguistos blakstienos,
O draugus tik šešėliai atstos,
Tavo akys ir tu...
Toksai vienas.

Bet juk sodai žydėjo kadais
Akyse.
Ir gelmėj taškės upės.
O gegužio ilgais vakarais
Viršum beržo ramybė sau supos.

Ir lakštingalų klausės karklai,
Aplink kojas pavasaris pynės.
O dabar – aušta šitaip vėlai
Ir girgždėti pavargo supynės.

Abejingai, vienodai, šaltai
Murzinoj gatvėj slankioja lietūs.
Ir kankinas paklydę laiškai
Karuselių arkliukam žadėti...

Nežinosi, kada lyt nustos –
Akyse atsibudus bus balta.
Ir žydės seno lango stikluos
Po didžiulę leliją
Dar kartą....

2019 m. lapkričio 10 d.