Šiandien vos neatsitrenkiau į savo Praeitį. Stovėjau ant nelygiai ir atmestinai sudėlioto šaligatvio, išvertusi akis bei netyčia atsidariusiu apatiniu žandikauliu. Tai buvo labai netikėta.
Atrodė, jog viskas aplinkui sustojo ir aš pajutau, kad likau stypsoti ir vėpsoti į skaisčias, nenusakomos spalvos akis.
– Kaip sekasi? – ūmai paklausė.
Krūptelėjau vėl išgirdusi balsą. Tokį žemą ir ausų būgnelius nudiegiantį: siaubas, kaip gerai pažįstamas tas garsas.
– Kaip matai, – skėstelėjau rankomis, tuo pačiu lyg bandydama pažadinti save, kad neprarasčiau budrumo. Visgi čia juk – Praeitis. Nespėsi mirktelėti ir ji vėl nusitemps atgal.
Mane surakino keista baimė ir tuo pačiu nerimas, jog Praeitis vėl gali nelauktai tapti Dabartimi. Lyg pro miglą išgirstu pasiūlymą kartu išgerti kavos.
– Gal jau pamiršai – kavos aš juk negeriu, – niūriai sumurmėjau.
– Tai tuomet arbatos.
Net nežinau kaip, tačiau vos po keleto minučių aš jau sėdėjau kartu su Praeitimi prie to paties tamsaus medžio staliuko, apšviesta blankios ir slogios lempos šviesos. Praeities akių vyzdžiai buvo išsiplėtę. Šmėkštelėjo mintis, jog tikriausiai išgyvenu kažkokį nevykusį deja vu.
Mažoje kavinėje, ant gatvės kampo – niūru. Čia dirbo tik viena padavėja, kurios veidas buvo iškreiptas bjaurios grimasos – kažkas tarp dirbtinio vypsnio ir nuoširdaus nuovargio. Ji vis nešė mažus puodelius su garuojančia kava vidutinio amžiaus vyriškiui su prabangiai atrodančiu kostiumu, kuris niekaip nesiliovė pliurpti telefonu. Ant padavėjos balkšvos prijuostės suskaičiavau lygiai tris skirtingų dydžių ir formų dėmes. Be kostiumuoto individo kavinėje sėdėjo kvailai kikenanti ir ledus valganti jauna porelė, vaikinas, maigantis nešiojamo kompiuterio klaviatūrą, ir aš su savo Praeitimi. Mane blaško vyriškio griežtas tonas, slopinamas paaugliškas kikenimas, kompiuterio klaviatūros barškėjimas ir Praeities sėdėjimas prieš mane. Keista, kai vien buvimas šalia blaško.
– Atrodai kažkokia... Kitokia, – ištarė man, akylai stebint kiekvieną mano menką raumens virptelėjimą.
Nesusilaikiau nešyptelėjusi – koks stebėtinas naivumas! Tikėtis, jog per tiek laiko išliksiu tokia pati - stebinantis dalykas.
– O kodėl turėčiau nesikeisti? Juk niekada nestoviniuoju vienoje vietoje, žinai tai, – sumurmėjau nudelbusi akis į riebaluotą stalo paviršių.
„Negalima žiūrėti į nostalgijos nuspalvintas akis – paskęsi, įkliūsi ir neištrūksi“ – nuvilnijo mintis mano galvoje.
– Keista matyti tave tokią. Duodu galvą nukirsti, jog vis dėlto labiau šypsojaisi ir laimingesnė buvai, kai turėjai mane, – ar man tik pasigirdo, ar balse tikrai girdėjosi pajuoka?

„Jis tik žaidžia. “
„Ne, jis niekšingai meluoja“
„Juk gali pasakyti, kad esi nuoširdžiai laiminga.“
– Nepagalvojai, jog tada buvo geriau? – Praeitis ir toliau kalbėjo, nekreipiant dėmesio į mano abejingą tylėjimą.
– Jeigu atvirai – nuoširdžiai pasiilgau tavęs ir esu žlugdoma minties, kad dabar – viskas kitaip. Tarsi nusibodusi vizija, atmintyje vis karaliauji tu ir taip, vis dar esi mano troškimas laikrodžiams mušant dvyliktą nakties – tada ypač sunku užmerkti akis ir užsimiršti. – šito nepasakiau. Tik garsiai pagalvojau, nes žinau, jog Praeitis minčių skaityti nemoka.
– Man reikia eiti, – atsistojau.
– Buvo malonu susitikti.
– Tikiuosi daugiau neteks, – ir šito nepasakiau garsiai.
Paniurusi padavėja nulydėjo mane žvilgsniu, o ant stalo liko atvėsusios arbatos puodelis. Skystis jame lėtai ir ramiai bangavo.
Išskubėjau į gatvę. Kuo toliau nuo Praeities. Kitaip niekada nepabėgsiu ir liksiu už kankinę. Aš dar nesutikau Ateities. Sako, jog pastarosios akyse matyti daug nežinios. Geriau nei niūri nostalgija.

Taigi, šiandien visai netikėtai sutikau savo Praeitį.