Spalvingų spalio skiaučių pokylis
Šlavėjų džiaugsmui baigėsi
Ir miglos tvarsliavą ant medžių griaučių alei dieną keičia,
Tarpusezonis.
Šermenų drobulės ant laukų nekloja snaigės,
Nors pokyčiai nerimstantys prarado gaivalingą greitį,
Įkritome abu
Tarp sapno praeities ir ateities dvejonių.
Esybės podėliuos kada sulos, nektaro aiškiai sumažėjo.
Lyg užsilikėliai bespalviai tavaruojame 
Ant raiščio baugiai plono,
Vis padrebėdami, kad nenuneštų nuo šakos pakilęs vėjas.
Ar bent žinai,
Kad man esi dabar vienintelė būties konstanta
Ir tavo šypsena išvaiko visas bauginančias naktų bemiegių šmėklas?
Uždėki ant kaktos kliedėt pradėjusios manos
Gyduolę – savo šiltą ranką.
Jaučiu, kaip manyje it klėty spurda gyvos džiaugsmo sėklos,
Lopšinių patalas užklosto nepadorų gaivalą
Ir jausmo žiežirbos virš kūnų neša vieną bendrą nimbą.
Tu – mano svaigulys, 
Iš kokio savo noru nieks neišsiblaivo,
Nes choras angelų užgieda būčiai dangiškąjį himną.