Padariau išvadą, jog šis jausmas išgyvena kažkokią keistą simpatiją gyvam žmogui – man. Šią emocija savo vaizduotėje piešiu kaip per daug išstypusią, pernelyg liekno sudėjimo žmogystą, tiksliau, vaikiną. Jo aprangoje vyrauja puikiai suderinti pilki atspalviai, sielvarto kupinos šviesiai melsvos akys. Liūdesys nuolat šiaušia savo trumpus juodus plaukus, styrančius ant prakaulaus veido su įspūdinga žandikaulio linija. Ilgi, laibi pirštai nuolat mėšlungiškai graibo megztinio kraštą, ilgos rankos kartais mėgsta pasiilsėti sunertos ant krūtinės, o laibos kojos – stovi tarsi du tvoros strypai, įkasti į žemę. Plonos lūpos, niekuomet nesišypsančios, nebent kartais išsiriečiančios į apmaudų vypsnį, įrėmina ir užbaigia Liūdesio išbalusio veido bruožus.
Kuomet mes susitinkame, jis mėgsta skėstelti rankomis, lyg norėtų šiuo gestu išreikšti džiaugsmą mane matydamas. Deja, bet tai jam svetima. Jis nežino, kas tai, ir net nemoka šypsotis. Juk niekas nėra net bandęs įsivaizduoti laimingo Liūdesio. 
– Sveikas, Liūdesy! – sušunku aš.
Pastarasis krūpteli ir nedrąsiai pamoja didele plaštaka su ilgais pirštais. Man patinka tas jo poetiškas rimtumas ir romantiškas sielvartas. 
Kažkada jis man pasakojo, jog turi savo paskirtį – priglausti visų pasaulio žmonių nuoskaudas. Pasakiau jam, kad mano manymu, tai labai didvyriškas poelgis. Tačiau Liūdesys turi ir vieną neigiamą savo bruožą: mėgsta mane savintis, žvelgti savo gąsdinančiomis melsvomis akimis į mane ir sakyti: „Privalai man paklusti.“ 
Pasak jo, turėčiau paskęsti visiškoje apatijoje, nesibaigiančiame sielvarte ir galiausiai tapti visiškai tokia pat kaip jis, gebančia jausti tik tą vieną emociją. Tačiau juk mes žmonės kaip jausmų fejerverkai, niekuomet nejaučiame vieno vienintelio jausmo. Mes vienu metu galime išgyventi dešimtis, šimtus emocijų, kurios ir padaro mus tikrais žmonėmis.
Atleisk, Liūdesy, tačiau tavo simpatija man, dabartiniame pasaulyje, tiesiog neleistina. Nelegali. Ir prisipažink, jog tau tikriausiai patinka tik mano liūdnos akys bei skausmingos mintys, kai aplankai mane. Man labai gaila, jog negalime būti kartu. Atleisk dar kartą, Liūdesy.