Juk nepavyks nurimti vakare – 
Tarsi gyvatei, neišleidusiai per dieną sutvenktų nuodų,
Jei mes lyg rąstai du, nuo sielių atitrūkę, grimsime į naktį,
Jei nežinosiu orientyrų dangiškų, nei nuosavų krantų,
Nes drėgno lapkričio būtis, artėjanti prie nebūties – 
Beskonė, nebyli, bekvapė.
Trūnija lūkesčiai po šukėm nuskalautų pažadų,
Pridžiūvo palei kūno šonus glostymui nenuplasnoję rankos.
Iš ko, sakyk, suprasti, jog mes esam dar gyvi abu?
Save išbarstėme, tačiau lyg susitarę neberenkam.
Nė nebandau tau skųstis, kaip bijau tamsos,
Nes aš žinau – sakysi, aiškiai suvaikėjau.
Juk nežinai ir tu, kaip imt iš tuščio ir tuštesnei duot,
Turbūt dėl to nuodai kasdien tirštėja.
Ak, jei atjaunintų minutei užsimirštančiom žinutėmis vaikai – 
Išblunka nuotraukos ir ne vardai – net žodžiai pasimiršta.
Tai nors įgelki, kol nepražuvai.
Nebetirpstu, bet stingstu po tavaisiais pirštais.