Žemė alsuoja vėsa,                       
ją glosto rudens vėjas,                  
ilgesnė nakties tamsa –                  
laikas nepaliauja ėjęs...                  
Vis galvoju apie tave –                    
vienintelis draugas esi,               
kodėl nesustoji niekada,                    
varginančią kelionę tęsi.                 
Dar keliauju su tavimi –                                  
esam laikmečio draugai,                          
nuolatos jaučiu širdimi                                         
ir tikiu – saugai stipriai.                            
Niekada manęs nepaliksi,                          
keliausime kartu toliau,                        
net neklausiu, kur nuvesi –                      
pasitikiu ir viską žinau?..
...
Laime, neateisi net iš sapnų,
iš pasakų, iš dainų, kur
tiek žmonių laimingų...
Nenusileisi iš dangaus
ar geltonuojančio klevo,
nepasitrauksi nuo laimingo
žmogaus – tavimi tiki, ne laviravo.

O gal pašnabždėsi senam ir su
bėgančiu laiku drauge pasiliksi...

2000 - 2019 m.