Gal tu žinai, kur ištaškytas purpuras
Karališkųjų mūsų rytmečių –
Turtingų viltimis ir lūkesčiais? Juokais gal išskardeno?
Gal išsiskirstė žiežirbom aistros liepsnų,
Naivios savikliovos, kad amžiais būsi mano?
Gal jis išbluko prakaito lašuos,
Gal ašarų druska jį pamažu išėdė?
Gal tu žinai, ar duota pakartot,
Kaip sostu virsta net kelmai – ne kėdės
Arba išlytas pėdsakas mums dviems
Svarbesnis daug, negu akmens paminklas?
Renku saulėlydžius, tik nežinau, kur dėt,
Kad jie it purpuras karališkas nedingtų.
Nes kolei dūsauju, švytėjimą jaučiu
Ir mūsų lobį ne jėga atimti.
Manau, kad liko vienas purpurinių rytmečių,
Kad iš punktyro vėl surištų mintį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-11-04 16:02:22
Renku saulėlydžius, tik nežinau, kur dėt,
Kad jie it purpuras karališkas nedingtų.
Gerą sprendimą surado Egidijus Sipavičius antilopę, kad nedingtų, uždarydamas į eilėraščio narvą drauge su tyla.