Užgeso
manyje pesimizmo žvakė.
Nesiūlykit man ašutinio likimo.
Tykiai vaikšto miesto gatvėmis
gyvenimo džiaugsmas.
Jau ne šalutinis.
Kažkur palaukėje medinis kryžius,
skausmo globotas tiek metų.
Išalkęs meilės, šuo prie jo prisiglaudė.
Kryžius
apaugo kančių samanomis plačiapetėmis.
Nesiūlykit man daugiau ašutinio likimo.
Ir nesakykit, Dangus Žemę remia.
Aš Žemės dukra,
tegul miesto tryptas vaikas.
Gyvenimas man nebėra kankynė.
Medinis kryžius palaukėje
palinkėjo man žiemos speiguose
žemuogėmis kvepiančio vėjo.
2019
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2019-11-05 17:45:08
Aš manau - Žemė dangų remia... O gyvenimas, koks jis bebūtų, net ir ašutinis, grūdina... Svarbiausia - pozityvas, to ir linkiu...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-11-04 15:12:27
Tad tegul išsipildo palinkėjimas žemuogėmis kvepiančio vėjo!