Paprasčiausių tau žodžių niekad neužteko,
Kad kalbėtum vien esmę trapiosios būties,
Kai juodžiausi tau krito šešėliai ant tako,
Kai meldei, kad priglaustų tamsybė nakties.
 
Kai ieškojai vien prieblandoj amžino rakto
Nuo gyvybės, stebuklo, dangaus ir mirties,
Kai krūtinėj iš nerimo daužės ir plakės,
Šviesuliai tau žadėjo likimą žvaigždės.
 
O būtis –  ji tik bėga ir bėga, ir bėga
Tartum laumė rasotai laukais ir miškais,
Nežinojai tada dar, kad nieko nelieka,
Ir visa ištirpsta su ryto gaidžiais.
 
Nors ranka dar virpėdama siekia ir siekia –
Kas nei žus, nei per amžius niekad nepraeis.