Tu taip arti...
kad vyzdžio juoduly
išlikęs Tavo veidas
ir šypsena Tava,
naktim pražysta
atmintim.
Tu taip arti...
Vis aidi Tavo balsas
į priekalo plaktuką
kalamas iš ilgesio
kažkur giliai, ausy.
Vis grįžta
buvę šventės,
buvęs juokas,
šiltom raselėm
ašarų sūrių.
Tu taip arti,
kad Tavo
dovanotas pakabukas,
mane į kelią lydi,
kai virpa jaudulys
ir kai labai svarbu.
.........................
Tu taip toli...
Tu taip toli...
Maža ugnies liepsnelė
plevena ir sujungia
mus širdy...