Viena koja žiema ant stogo,
Viena koja žiema kieme,
Ji patikrina kas ten po stogu,
Ar nėra skylių kamine.
 
Dabar šalčio bus viešpatystė,
Jai grasi bet kokia šiluma,
Savo vaiką į  ledą suvysto
Ir jis jaučias laimingas jame.
 
Sukabinti lyg eglės žaisliukai
Ant namų stogų atbrailos,
Stebi motiną žiemą nykštukai,
Ką ji šiandien visiems dovanos.
 
Gal po porciją ledų plombyro,
Gal po tortą sniego baltumo,
Ir vaikai laimingi pabyra
Baltom snaigėm iš žiemos aruodo.
 
Na ir mes būsim žiemą laimingi,
Prisimezgę kojinių kalnus,
Ir išeisim žiemą sutikti,
Dovanosim  jai rogių balną.
 
Kad būt lengva mus važnyčioti
Nuo kiekvieno kalniuko pakalnėn,
O ji ims ir pradės mus bučiuoti
Už tokį gerą žiemai balną.
 
Degins skruostus bučinių tų raudonis,
Bus taip karšta lyg vasaros metą,
O žiema žiūrės išsigandus,
Gal kažko jinai nesuprato.
 
Ir pavargus paliks rogių taką,
Po darbų juk reik pamiegoti,
Užsitraukus šydą ant veido,
Žiema šaltį ima sapnuoti.
 
Jis ateina gražus ir galingas,
Sau sidabro lazda asistuoja,
Žiema džiaugias staiga jį išvydus,
Šaltis žiemą švelniai pabučiuoja.