Buvo mano klasėj berniukas, Algelis. Toks – nesusipratimas. Ir savoj šeimoj, ir klasėj, ir gyvenime.
Vyresnis jo brolis buvo aukštaūgis – į tėvą, bet charakteriu tikra mama, švelnus, svajoklis, su niekuo nekonfliktuojantis, visų mėgiamas. Visos prielaidos gražiam, ramiam gyvenimui.
Jaunesnė sesutė – tikra mamos kopija, mažaūgė, rami, gera, visada pasiruošusi viskuo su visais dalytis. Kartais net įkyrėdavo tuo savo gerumu,  šalia jos pasijausdavau nieko verta.
O štai vidurinėlis brolis, Algelis – užprogramuotas vargas. Buvo smulkutis, mažaūgis, judrus, visiems įrodinėjantis savo tiesą bet kokiom priemonėm, užsispyręs, neperkalbamas, nuolat su kuo nors besiginčijantis, bet kito argumentų tarsi negirdįs; nežiūrint to, linksmas ir draugų mėgiamas. Per tą savo atkaklumą prisidarydavo bėdų, niekas į jį nežiūrėjo rimtai, pasišaipydavo ar net apkumščiuodavo, o jis viską imdavo giliai į širdį ir nuoskaudų ilgai negalėdavo pamiršti.
Sykį ir mudu susiginčijom, dabar nė nebeatsimenu dėl ko, tik žinau, kad priežastis ginčui buvo tikrai menka, bet jis kitaip negalėjo. Su nuostaba pažiūrėjau į jį ir pakartojau savo teiginį prieštaravimo nepriimančiu tonu. Jis užsiplieskė ir, nors mačiau, kad supranta esąs neteisus, kitaip nebegalėjo, spiegiančiu balsu, mikčiodamas įrodinėjo savo. Štai, jei tuo metu būčiau pasirodžiusi protingesnė ir kaip nors ginčą nutraukusi, nieko nebūtų įvykę, bet man pasidarė įdomu, kiek jis gins aiškią netiesą, ir ramiai, gal net su pašaipa, tvirtinau savo. Mano ramybė dar labiau jį siutino, kol pasišokėjęs skėlė antausį. Nusigandę keliom akimirkom abu nutilom, klasės draugai susibūrė aplinkui, susidomėję, kuo tai baigsis, ir kaip tikri sirgaliai šūkčiojo, palaikydami tai vieną, tai kitą pusę. Nepuoliau muštis, nors jis, toks menkutis, mažas, kad tam antausiui turėjo pasišokėti, man buvo menkas priešininkas.
Ne, man svarbiau buvo įrodyti tiesą ir priversti jį ją pripažinti, taigi aš ir toliau įrodinėjau žodžiais, o jis kaip picilinių veislės gaidelis kaskart pasišokėdamas skaldė man antausius, kiekvieną palydimus klasės aiktelėjimo.
Nuskambėjo skambutis į pamoką, bet mudu negalėjom liautis, tik kai įėjo mokytojas, jis su baime pažvelgė į mane, ar kartais neskųsiuos, bet aš ramiai nuėjau į savo suolą, tada jis į savąjį. Skruostas degė.
Kai po pamokos skirstėmės namo, jis pykčio, nuoskaudos ašarų pilnom akim taip pažvelgė į mane, kad supratau, jog man nebus dovanota už tai, kad jis taip pasišiukšlino.
Netrukus gyvenimas mus išskyrė – ilgam.
Sykį aerouoste sėdėjau laukdama įsodinimo į lėktuvą skrydžiui. Prie manęs priėjo ne pirmos jaunystės žmogus, jo šypsena man pasirodė skaudžiai pažįstama – Algis! Lakūno uniforma! Toks pat mažutis, smulkutis, ne ką ir teūgtelėjęs nuo tada, kai ginčijomės, būdami bene penktoj ar šeštoj klasėj. Pasikalbėjom apie šį bei tą, draugus, mokytojus. Su nuostaba žiūrėjau, nedrįsdama klausti, nejau jis tikrai lakūnas?
Algis tarsi išskaitė mano mintis – taip, lakūnas. Tai esąs jo antausis gyvenimui. Ir man. Įrodymas, kad atkaklumu galima pasiekti net to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo netiesa ar absurdas.
Atsargiai prasitariau, kaipgi jis jaučiasi lėktuvo kabinoj, toks mažas?
Nusijuokė:
– Dangų matau! – ir liūdnai pridūrė, kilstelėdamas keistą įrenginį, kurio paskirtį ne iš karto suvokiau:
– O kaip manai, kam aš tą kėdės paaukštinimą  visą gyvenimą nešiojuos iš vieno lėktuvo į kitą? Jau ne sykį pagalvojau, kad mielai nesinešiočiau, bet atsimenu mudviejų ginčą ir negaliu nusileisti...