Norėtum likti
naktyje įstrigusi.
Kam tau diena su
nedoriausiais elgesio
motyvais?
Po jais klumpi ir negali
galvos pakelti į
paukščio skrydį.
Kvailai šypsaisi
nedorų minčių alėją
kojom mindama.
O ji jau be tavęs
„riebiais“ žodeliais išrašyta.
Ir padai dega,
nors juk eini ne per
ugnies spalvos aguonų lauką.
Žmogus tiek visko
tik savo išlikimo dėlei
palieka po savęs
kitiems iškuopti, ką
širdingai per gyvenimą suvėlė.

Norėtum likti tam sapne,
nakties miegalės, kur
netgi rudos skruzdėlės nekanda.
Įsikabint jame į kalnų erelio sparną
ir perskrist juodą vandenyną
lyg ežero lašelį.

Norėtum likti naktyje
globojama žvaigždžių jaunystės.
Norėtum.

Tik vėl skubi akimis pagarbint
saulės prabudimą.
Paglostai jau seniai pabodusį likimą
susigalvotais vienadieniais pažadais.

2019
nemiros.wordpress.com