Nemylėjot manęs, man skaudėjo,
Ir vis pančiojot kojas, rankas,
Nukryžiavot mane ir tikėjot
Nesibaigiančia savo galia.
 
Bet ne jums šis pasaulis sukurtas,
Ne mankurtams  skirta ši vieta,
Kai kantrybės taurė ima virsti,
Išsilieja galinga srove.
 
Ir sutrupina, ir suskaldo,
Visą šlamštą sutraiško kely,
Vartos baisios išraiškos veidas
Ir paskęsta gilioj nebūty.
 
Tolei suksis užburtas šis ratas,
Kol išgryninta liks dabartis,
Nukryžiuotos širdys ant tako
Mūsų sielas baltai nudažys.