Ne drumstas lapkritis atims jausmų spalvas,
Tai mes apsilpę iš glėbių paleisim – 
Išskalbt, suplėšyti, juodam dumble užkast
Nuo pirmo spindulio lig paskutinio gaiso.
Pilka paklodė miegui patogi – 
Jokių užuominų. Užmigsi ir sapnuosi,
Kad mes be drovesio abu labu nuogi – 
Aš tartum liepa, tu – tarytum uosis
Viršūnėm taršom debesų duknas,
Dulksna išmirko it negyvus kūnus,
Kol mes pamirštam buvusias spalvas,
Kol nebeatmenam, kaip griaudėja perkūnas,
Kol pirmas sniegas balta drobule
Tarsi drovėdamasis ima mus dangstyti,
Kol po ledu uždususiam raiste
Tarytum nuodėmę paliekam sunešiotą lytį.