Krentu į tavo delną tarsi beržo auksinukas
Su viltimi, kad pamažu mane surinksi,
O juodašakiame miške saulėlydis pavargęs klūpo
Ir smilga vėjyje maldoms graudžioms pritarus – anei žingsnio.
Kaip suartėti tiems, kurie ilgai šaknijosi,
Kur lemtys dvi – sulinkti ar sulūžti?
Kiek atlaikys, kažin, voratinklio dvi gijos,
Kurios prilaiko krūme tuščią paukščio gūžtą?
Tavam delne – manos liepsnos likutis,
Kad žaižaruotų apsiblausęs žvilgsnis. 
Deja, jau lapkritis arti. Jauti, kaip vėjai pučia?
Laikyk stipriau. Tikiuosi, kad sušilsi.