Į pabaigą auksinė spalio prabanga – 
Rudens žvilgėjimas variu purve voliojas,
O mudu tylime pilkumoje anką,
Klaupimui sąnarius prarado mūsų kojos,
Neatgailaujame it buvę be klaidų,
Lyg ne anksti jausmų išsižadėję,
Lyg bus mums duota begalė dienų,
Nuo medžio gyvasties
It nenupurtys vėjas.
Gūžiuos ir krūpčioju. Mes du, bet atskirai.
Suplyšęs kelias it angies liežuvis.
Glėbys užvertas. Ko nepradarai?
Kad nektarinės kažkada uždžiūvo?
Tai nuogą tiesą atkiša ruduo,
Ir tau, ir man jis kužda maldą vieną.
Kažin, kurį paliks žiemot?Raudot?,
Kurį aptvers, bet vienatve – ne sienom?