Suniekinta fėja bevalio dangaus
įtūžusi gasdina žmogų.
Vis rėkia - sugedusį skliautą atskliaus
naikins šitaip saugomą grožį.

Juk puikiai supranta - be galo svarbu
tik tiesiai o kartais tiesiau kloti akmenis.
Jie lygūs išlieka jei vienas einu,
bet dviese suskyla tad - tarkitės.

Kas fėjai grąžins josios nuotaiką seną
kai niekas nebuvo privertęs supykt.
Ne vienas žmogus tokį laiką dar mena
kai vaikščiojo pievom paparčių jos trys.

Bet giedras dangus nugalėjo giedriausią
todėl apsiniaukė per greit.
Jis kvailas sušuko - trečioji prasčiausia
ir jai nebeliko ką pievoje veikt.

Įskaudinta ir apleista fėja liko
nepaguodė net debesis.
Atleist ji negali ir tau viso šito
verčiau pasislėpki kol pyktis išlis.

O gal patikėk jog ji nenuskriaustų
net jeigu išdžiūvus širdis.
Prieki tu tyliai ir švelniai paklauski:
girdėjot? Šiąnakt smarkiai lis.