Priglauski ir užmikime 
Rudeniniu seniokišku vidurdienio apniukusio tursomiegiu
Po to, kada klevų varinį melą išblaškys
Vakario drėgno gūsiai.
Juk nebėra prasmės
Sparnus svajonių išsišėrusius belopyti –
Mažai vilties, kad iš savęs aistrom paplūsime.
Girdi, kaip cypčioja
Nakty kertės jaukios nepadaliję pelės?
Kaip ant šešėlio sėda mūsų laikas pilku dulkių debesiu?
Nuo pilnaties ar nuo budėjimo
Langų kvadratai bąla,
Dar vieną švino atspalvį beaistrio būvio nusikratę.
Aš nežinau, su kuo palyginti susiglaudimo šilumą,
Užmingančio alsavimą,
Iš tvinksnių jaučiamą atoslūgių ir patvinimų ritmą?
Dėl to jutimo man esi labiau savesnis, negu savas.
Ruduo bus ilgas.
Prisiglausk, tegul nors amžinai užmikime.
Juk pasakysi, kai pabels
Į panamę varveklio pirmas lašas,
Kai pumpuras, mums besišypsantis, pravips nesivaldydamas.
Ak, tu jau glėbį atveri man garsiai nė neprašius
Ir aš užsnūstu,
Pasiruošusi sapnuoti giedrą rytdieną.