Prašyčiau –
Ak, liesk, dar kartą praplėštum suvaržiusį lapkričio lukštą,
Tylos pumpure kai aušrojimo purpuras miega,
Fontano sulos lig mano pilnatvės kai trūksta
Ir kai nebetirpsta į plaukus įkrintantis sniegas.
Prašyčiau – 
Ak, liesk, glamonė šiurpu kad vilnytų
Ir jaustumi tu po oda dažnėjančius tvinksnius,
Kad gruodžio nakty abu susapnuotume rytą,
Kaip einam į rojų pagundų sode prisiskinti.
Tačiau aš tyliu.
Kantrybė – juk moters vertybė.
Nenoriu kad tu mano užgaidom taptumi silpnu.
Tai gaisro pradžia, kai kibirkštys žvilgsnyje žiba.
Manyk, jog medžioji, pakliuvęs, medžiokli, į kilpą.
Tačiau aš tyliu
Tarytum krauju pasirašius
Gabių ir klastingų viliotojų ordino įžadus.
Už lango migloj sodo nėrinius paslepia lapkritis.
Nei leisk, anei liesk.
Tu tolsti?
Kaip gaila. 
Šį kartą, matyt, kad suklydau.