Tavęs jau nėra, o alyvos vis žydi,
Kiekvieną pavasarį džiugina mus,
Ir sukasi žiedlapiais Tavo jaunystė,
Tik blaško ją vėjas – likimas aršus.
 
Sakei, geriau akmeniu būti paplentėj,
Ar tykiai per pievas sau šliaužti sraige.
Ir kas gi išbūrė Tau šitokią lemtį,
Ir kas gi pasuko prieš srovę Tave?
 
Skaitau vėl palinkus aš pasaką seną,
Kaip saulės vaikelį sūpuoja miškai.
Jaučiu, kaip per širdį upelis čiurlena,
Suskausta giliai... Per anksti išėjai.
 
Baigta rankraštinė „Prie didelio kelio“,
Tačiau išsibarstė visi užrašai...
--------------------------------------------
Ir čiulba lakštingala dangaus sodely,
Ir skleidžiasi diemedžio vaiskūs žiedai.