Medžių viršūnėmis debesys slenka,
Rodos, ištiestum jiems savąją ranką.
Gal vienas sustotų, kelionėn paimtų,
Svetimuos toliuos geru prisimintų.
 
Bet ne, jų keliai žemės žmogui netinka,
Nebūt ten aukštybėj nė vienam laimingu.
Nei girios ošimo, nei gėlės prie namų,
Nei juoko vaikaičių, artimų mylimų.
 
Balti – lyg pūkai, lyg balandžiai sparnuoti,
Pasiruošę ramybę ir taiką tau duoti.
Pilki – taip pat ramūs kaip žemės artojai,
Palaukia, pažvelgia ilgiau nesustoję.
      
Juodi – kartais baugūs, ugnies žybsnį neša,
Kartu dar ir lietų, jo gaivinantį lašą.
Kaitroj vis žvalgaisi, vis lauki, prašai:
Atplauk, debesėli, atplauk iš aukštai. 

Ruduo. Debesų, debesėlių nestinga,
Tik visi, o visi, dar labai reikalingi.
Galgi medžiai viršūnėm nepasieks, neužgaus,
Belapėm šakelėm pamojuos, kitų lauks.