Tyliu. Nebevaitoju. Dūsauju,
Lydedama aistrų paskutiniąsias kibirkštis į užmaršties dausas,
Nes tai, kas išjausta – plati rievė šviesaus sezono,
Nors kelia melancholiją būtis bekvapė ir beskonė,
Bet liko per mažai savų dantų, kad ką skanaus atkąst.
Praplyšo debesynai
Ir ėmė gundyti vidurdienyje atgaivingi spinduliai
Lyg bobų vasarą aš vakar būčiau išmaldavus.
Neširsk, neširdgėlauk – 
Net kai nesavas, tu lieki man savas,
Vaizduotės tau pristigs, ką tau galiu atleist
Čia, ties slenksčiu rudens, pajutusi žvarbios tamsos buvimą,
Lyg nuo altoriaus trupinius nuo mūsų stalo 
Ir tau patrupinu, kaip ir pati lesu
Ir pasakyti garsiai anei žodžio nedrįstu,
Nors gundymo giesmes giedojusi tava gerklė labai seniai užkimo.
Kur įsaulis ir kur užuovėja
Prasegsim šiltą rūbą – ne atvėsusius glėbius,
Bet ar to drungno spindulio pakaks, kad imtų džiūgaut kraujas?
Neširskim ant viens kito,
Kai kibirkštys į būtą rojų iškeliauja – 
Neužmiršai gal, kaip ir aš, pavasariškai čiulbančius ne mus – vaikus.