Prie maniškio akmens liko tuščias rugiagėlių laukas
Plaikstos žodžiai tavi tarsi kepalas duonos šilti
O šiąnakt prie akmens atsisėsdami nuovargiu raukos
Apdulkėję keleiviai, nuėję šįsyk per toli
Atsisėsiu ir aš, užsidegus sakralinę pypkę
Pasislėpus žodžius, nes jie buvo tik man ištarti
Nusiteikus derėtis tarytum turėčiau sulygti
Tuščią nerimo lauką ganėtinai pigiai savy
Nedalinsiu aš jo, kai išgersiu pigaus šamarliako
Dovanosiu iškart apkabinus kažkokius pečius
Tavo žodžiai šiandien nuo laukimo ilgiausio išseko
Prie minkščiausio akmens, kada aš pasitinku svečius.