Kas esam tokie, tik virpantys kūnai
Nuo šalčio ir karščio, nuo meilės stokos,
Ir degam kaip žvakės, kol tampam bekūniai,
Lyg  mūsų nebūta šios žemės keliuos.
 
Vėl švęsime vėlines, o toks dangus mėlynas,
Lyg mes patalpinti stikliniam karste,
Visi savo vietoj ir nieks nesivėlina,
Eilė kiekvienam jau seniai paskirta.
 
Praeinantys amžiai, užaugantys medžiais
Ant mūsų visų šventų palaikų,
Išblunka ir užrašas mažai plaštakei,
Kuri nepakils iš pilkų pelenų.
 
Priglausk savo ranką, šios žemės praeivi,
Pajausk,i kaip plaka  krūtinėj  širdis,
Kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę,
Kažkas jos netekęs, daugiau neatgis.