Mano dienos – ne tos,
Mano metai – kiti...
Kas atjaus, kas priglaus,
Jei visi – ne šventi.
Kas supras, kad atleis,
Jei visi – pro mane,
Jei net aukštas dangus
Pasislėpęs dugne.

Bet nušvitus rytams,
Prisikėlė dangus,
Pasidarė kiekvienas
Būties mirksnis svarbus.
Vėl draugėj su visais
Ir džiaugsme, ir varge...
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
Mūsų dienos kartu,
Mūsų metai – šalia...