Nenustebinti žmogaus žiedais pavasarį,
O rudenį nukritusiais nuo medžių lapais raudonais.
Eini taku, o jie tau tarsi šneka:
 – Mylėk gyvenimą, žmogau, matai, koks jis gražus.
 
Gražus jų auksas, gulintis ant žemės.
Vilies sulaukt po metų ir kitų.
Lėtai eini, užminti lapai šnara,
Širdy truputį liūdna ir graudu.
 
Puikus ankstyvas rudenėlio rytas,
Tiek daug jo nudažytų apdarų.
Bet daug mieliau atrodo jie pavasarį
Aukštai aukštai užkelti ant beržų.
 
Tik eglės pamirštos lyg  lieka,
Vis puošias tuo pačiu žaliu rūbu.
Praeis diena kita, iškris gal sniegas
Ir klosis šakos patalais pūkų.
 
Balandyje pabus ankstyvas klevas,
Vėliau sugrįžusi  gegutė užkukuos,
Klegės varnėnai, atskris sodelin strazdas
Ir  supsis dienos obelų baltuos žieduos.
 
Tik taip negreit dar bus.
 
Dabar ruduo sumintų lapų pėdom seka.
Matau, vėl telkias debesys ir lis lietus.
Tekės vanduo ir paruduos auksiniai lapai,
Taip švelniai puošę mano rytmečio takus.