Bus vakarai
be manęs,
be mano pokalbių
su nesibaigiančiu
rudens lietumi.
Be lapų šnabždesio
į širdį, nepaliestą
strėlės išdykėlio amūro.
Bus aušros
virš lietuviškų kalvų
ir ežerų, akiduobėm
iš ilgesio įkritusiomis.
Antelės kryks
apie laikus prabėgusius,
kad nebegrįžtų.
Bus žemė apvali savim.
Žavės dangaus skliautai
amžinoje jaunystėje.
Miesto grindiniu
skubės kiti manom pėdom,
šnekėdami, kokia klaiki
anos vaikystė.
O ievos apsipils žiedais
prie vartų, už kurių
mani žaislai, laimingi savimi,
ir dabar ant mano rankų
krykštauja.
Bus moderni karta.
Užaugusi kitaip.
Apvalumo žemės žemėje
aklai nepripažįstanti.

2019