Pats spalio vidurys.
Dangum vėl šliaužia debesys
Pilki, pilvoti ir pritvinkę tarsi votys.
Uždarė vėl namuos lietus ir šlapdriba,
Atskyrė nuo pasaulio...
Ir keiki tu draugus, vaikus, metus –
Pamiršo, neparašo, neaplanko...
......................................................
O debesys visai ne tam, kad tu liūdėtum.
Tamsa ne tam , ir šlapdriba ne tam...
Jie – džiaugsmui ir pilnatvei, laikui pagalvoti...
Ištiest rankas į knygą, katiną, albumą...
Jie – laiškui parašyti, pasėdėti prie ugnies.
Jie tam, kad į namus pakviestum draugą,
Galbūt net tą,  kuris už sienos – piktas, vienas...
Kuris duris rakina tokiu pat raktu...
.......................................................
Arba išeik į rudenį iškėlus galvą,
Valiūkiškai žiūrėk praeiviams į akis,
Pamerk suirzusiam seniokui (tavo metų),
Studentei skėtį palaikyk, kol batraištį užriš.
Taškyk balas, pririnki gilių, lapų...
Ir liūdesys išnyks, ir  nerimas išnyks...
Lai plaukia debesys ir sunkūs, ir pilvoti
Jų misija ne liūdinti, oi ne...