Kur mano teisė priekaištauti, jog tu drungnas,
Jeigu pati esu gerokai ne šviežia?
Suspaudžiu lūpas, nes jos ilgisi lig peršulio
Neberišlių aistros dejonių.
Stebiu su liūdesiu, 
Kaip tolsta manyje pradžių pradžia,
Kaip gomurys užmiršta 
Kiek sprangoką Dievo kūno skonį.
Aš suprantu, koks nuodėmingas šitas ilgesys,
Nes mano alkis – Tavo prigimties riboms pabrėžti.
Žvarbi rudens dulksna gal atminimų žaizdrą užgesys,
Nors tu sapnuos vargu mane regėjai nėščią.
Ne tik tavuosius kūdikius, bet ir tave gimdau – 
Kantrybės podėliuos neiššluoti aruodai.
Tulžis, degutas,
Būta kur medaus.
Tu neataušęs tol, kol nešviežumo mano neparodai,
Nes man teks vertinti – 
Tu Dievas ar piemuo?
Tad nenutolk daugiau, nei rankos ištiestos atstumas.
Juk frontas žlugs,
Jei užnugaris priešams jį išduos.
Kur mano teisės, vyre, ten ir tavo didingumo lubos.