Aš pamačiau jį prie perėjos, kai sustojau laukdama žalio šviesoforo signalo. Liesas, didele kaulėta galva, rausva nosim ir skruostais, bet šiaip išbalęs, kiek paaugę plaukai suvelti, tmasiai rudi, atrodo netvarkingai, lyg plaukai retai kada būtų šukuojami, greičiau dažnai specialiai paveliami, kad stirksotų į visas šalis. Lūpos didokos, putlios, nosis didelė ir kampuota. Jo akys, kaip ir visas likęs veidas - atrodė stambios, didelės. Visiems veido bruožams buvo būdingas tarsi koks netašytumas, prasčiokiškumas. Akys vaikino žvelgė baugščiai, kartu tiesiai ir išgastingai, bet ir apsiblaususiai, tarsi realybę ir jį skirtų šiltnamio plėvelė. Jo rūbai atrodė gerokai nuskalbti, nudėvėti, bet sąlyginai padorūs.

Iki prieidama tą perėją, ties kuria pirmą kartą pamačiau jį apsilankiau poroje kiemų ir bromelių, nes ėjau X gatve, kurioje daug nedidelių daugiabučių, į kurių kiemus gali užeiti vos nusukęs nuo gatvės šaligatvio. Ten atsargiai, kad niekas nepamatytų, atsidariau savo nusipirktą balto vyno butelį ir gerokai nugėriau, pabaigiau rūkyti cigaretę. Prisidegiau antrą, vėl ėjau. 

Kai susitikome, atsidūrėme vienas priešais kitą, nedideliu atstumu, reikėjo kažką pasakyti, kažkaip pasisveikinti. Aš labai pasimečiau, pasakiau berods, kažką nereikšmingo, į ką jis atsakė tuo, jog autobusas keletą minučių vėlavo. Stengiausi atrodyti nerūpestinga, geros nuotaikos ir drąsi. Pasakiau, kad pasiėmiau vyno ir galim eiti į mano manymu gražiausią gatvę visame X mieste, gatvę Y, kurioje bus apleistas pastatas, didelis, ant kalno, užlipus laiptais. Ten galima nesunkiai perlipti per tvorą ir klaidžioti tame sklype, kuriame anksčiau buvo restoranas. Mes išėjome ten. Atėjus į vietą daug gėrėm vyno ir daug rūkėm. Vis labiau girtėjant, man ėmė kilti mintys apie pranašumą, nusivylimą, jo šveplumą, nedailumą. Kai kalbėjau su juo, daug juokiausi. Tuo metu tai buvo pirmas žmogus, kuris turėtų tokią literatūrinę kalbą, iškalbą, keistus peršokimus nuo vienos temos prie kitos, kurie buvo tarsi maži intarpai- mįslės, kurių metu galvojai, koks sąmojis slypi po šiuo minties šuoliu. Ir šiaip žavus kalbėjimas apie nieką - toks, kokio žmonės paprastai nenaudoja šnekamojome kalboje, kuris labiau būdingas 20 amžiaus modernistinei literatūrai.

Mano mintys buvo neaiškios, dar neaiškesnės jos darėsi nuo vyno. Vienu metu jaučiau nusivylimą dėl to, kad jis man dar nieko nepasakė apie tai, kokia ypatinga aš jam atrodau. Ar kažką panašaus. Žodžiu, aš laukiau pripažinimo, kad jis po mano kojom, tai yra, sužavėtas mano asmenybės. Aš nesulaukiau to, nors ir jaučiau, kad bendravimas, nors kažkuo nuviliantis, lyg neaiškiu vos jaučiamu nenuoširdumu, tačiau keliantis man estetinį, meninį pasitenkinimą.  Ėmė temti ir šalti, o mes dar sėdėjom griuvėsiuose, tuštinom paskutinį vyną. Ėmė šalti mūsų pirštai ir nosys. Paskutinio pokalbio detalės ėmė užsimiršti ir darėsi nebesvarbios. Reikėjo eiti kažkur toliau.

Nusiperkam dar vyno

Ir galim eiti pas mane, atsigerti, į mano kambarį.

Ką darom dėl mano autobuso

paskutinis išvažiuoja už 20 minučių, dar spėčiau.

Nori važiuoti jau namo?

Nenorėčiau, bet nelabai yra kitos išeities.

Gali likti nakvoti pas mane.

Po to sekė keletas dvejojimų, ar jis gali likti pas mane kambaryje, ar tikrai nieko tokio, jis galės miegoti ant grindų ar išvis nemiegoti.

atšoviau krizenimais ir pasakiau, kad dėl manęs gali nesirūpinti, nekviesčiau jeigu pati nenorėčiau jo kviesti, todėl gali būti ramus. Kai tai sakiau jam, aštriai jaučiau, kad iš tiesų nenoriu jo kviesti pas save, nenoriu, kad butiokai pamatytų jį, ar tuo labiau išgirstų kalbant, kad jaučiu jam neaiškų gailestį, net priešiškumą, tačiau tuo pačiu viltį kažko įdomaus, keistų literatūriškų nuotykių, romantikos, dvasiai peno duosiančių potyrių, o labiausiai, kad mane įsimylės šitas keistas, vargšas jaunuolis. 

Pas mane prisigėrėm dar vyno, nors jis jau nelabai lindo į skrandį. Žiūrėjom  kažkokį filmą, prisimenu, kad jis buvo itališkas ir kažkas vakarienei restorane patiekė žmogų. Užmigau nepamačius filmo galo, visą naktį galvojau, kad geriau netyčia neprisiliesti prie jo.

Atsibudus ryte jaučiau pagirias, pribijojau jo žvilgsnio, tačiau stengiausi tai nuvyti, specialiai į jį tiesiai pažiūrėjau, kai sėdėjau ant palangės šalia lovos. Paklausiau ar gers kavos, nuėjau į bendrą virtuvę jos padaryti. Greitai nulėkiau iki vonios, nusiprasuti veidą, iš po vakar buvo nenuplautas makiažas. Tada grįžau į kambarį, atsidarėm langą, atsisėdom ant palangės ir gerdami kavą surūkėm po cigaretę. Pamenu tada aš pagalvojau - niekada nenorėčiau bučiuoti tavęs. 

Jis toliau neaiškiai malė apie savo planus, ką darys grįžęs. Jo planuose mane žavėjo tai, kad viskas buvo su malonumu sustyguota, paprasti, kasdieniai dalykai, kaip daiktų nunešimas į rūsį, iš jo lūpų skambėjo kaip malonus nuotykis. Aš pavydėjau jam jo požiūrio. Viskas jo gyvenime atrodo buvo vienas po kito sekantys įvykiai romane, kurie aiškiai veda prie kažko, kas žinoma tik pačiam romano pasakotojui. Viskas buvo kažin kaip estetiška, rituališka, bent taip skambėjo. Paprasta, nuobodoka buitis turėjo švytintį lauką apie save, lyg vaikinas būtų savo romano pasakotojas ir būtų ramus dėl to, kad veikia vien nereiškmingus dalykus, nes žinojo, kad už viso to slypi tikroji tiesa, realizacija, o galbūt tik beprasmės egzistencijos melancholiškumas, kai manieringai nardai beprasmybėje, mėgaujiesi liūdesiu ir tuo, kad susitaikei su nykia butimi, dabar šoki su ja šokį, prasmirdusiame rūsyje, tačiau juokiesi iš to ir savęs ir kuri rezignuotą prozą ir guli savo kančios ekstazėje.

Susitarėme būtinai susitikti dar kartą, gerai nepamenu, bet man atrodo aš atvažiavau pas jį. Gyveno nedideliame kurrortiniame miestely prie upės, daug pušynų aplink. Jis gyveno su mama, sese ir broliu. Jam buvo 26 metai. Nieko nedirbo. Neseniai buvo grįžęs iš užsienio. Užsienyje turėjo moterį, kurią labai mylėjo,tačiau ji jį paliko. Juos siejo keistas, mamos ir vaiko ryšys, persmelktas incesto, tačiau jie niekada nebuvo pasimylėję. Vaikinas buvo nekaltas. Kai jis papasakojo man tą meilės istoriją, negalėjau patikėti, man jo gyvenimas, kuo daugiau apie jį pasakojo, tuo darėsi panašesnis absurdo literatūros kūrinį, kur viskas graudu, painu, beprasmiška, niekur neveda, tik į kankinantį suvokimą prieš mirtį, kad o štai viskas kas turėjo prasmę mano gyvenime, buvo kančia ir praradimai, visų, o galiausiai savęs. Ar kažkas panašaus. 

Tas antras pasimatymas truko keletą dienų. Atvažiavus pas jį susipažinau su jo sese, jaunesniu broliuku, dideliu smirdančiu šunimi, kuris grūdėsi kartu su jais jų bute, kuris ir taip buvo mažokas. Buvo ir jo geriausias draugas, kurį su manim supažindino. Gėrėm alkoholį, nepamenu kokį. Linksminomės, vis girtėjom. Vis daugiau girdėjau jo sesės pagyrų, kad mes tinkam vienas kitam. Mes vis daugiau ėmėm vienas į kitą žiūrėti su neslepiamu susižavėjimu. Ai tiesa, dar su mumis buvo kitas jų draugas, pavadinkim jį E. Jis buvo autistas, tačiau bendravo su mumis, nors ir keistai. Atrodė, kad jis nori tiek daug visko pasakyti, tačiau nemoka, jam belieka tik tyliai žavėtis savo iškalbingais sugėrovais.  Jis buvo tikrai keistas personažas, nieko nesakė, tačiau šypsojosi, kartais kai labai norėjo kažką pasakyti jam pavykdavo, nors užduodavo tikrai neadekvačius klausimus. Žodžiu, paslaptingas vyrukas. Vaikinas X, man pasakė, kad matė kaip vaikinas E žiūri į mane. Paklausiau kaip. Tiesiog ilgai žiūri ir su tokiu susižavėjimu. aš vaikinui E tikrai patinku. Kai buvom trise virtuvėje, Aš, X ir E, kažką meiliai kuždėjau X, kaip man čia patinka ir kaip patinka jo šeima, kaip visa įdomu. Buvom visi girti kaip reikalas. Dar ir dabar atsimenu, kad paliečiau X ranką dėl to, kad pamatytų E. Laikas nuo laiko atsimenu tą situaciją, kaskart vis dar apima pasišlykštėjimas savimi. 

Tiesa, metai po šitų įvykių, sužinojau, kad vaikinas E mirė nelaimingam atsitikime, visiškai netikėtai. Po tos naujienos tas šleikštulys savimi įgavo gilesnę reikšmę - aš elgiausi su juo abejingai ir instrumentiškai kaip ir visas likęs negailestingas pasaulis. Pasaulis, kurio šiaip nekenčiu. Tuo pačiu, tas šleikštulys niekad nebuvo pernelyg stiprus, sąžinė niekad pernelyg negraužė, nei dėl to, nei dėl to kaip gale atsitiko su vaikinu X. 

Tą naktį su anksčiau paminėta draugija išvis girti ėjom į apleistą biblioteką, šalia jų namų. Aš ėjau su X, vaikštinėjom tamsoj po senos bibliotekos kambarius, kai kuriose iš jų vidury kambarių būdavo didžiulė, bet kaip sumestų knygų krūva. Šimtai knygų, atsiguliau ant jų, “Knygų jūra, knygų jūra”- girtai rėkavau ir pasišviesdama telefonu išsirinkau keletą knygų pasiimti - daugiausiai Gorkio, buvo keletas kitų rusų rašytojų, kurios pasirodė šiek tiek vertesnės dėmesio. Prieš eidama į apleistą pastatą pasiskolinau vaikino X sesės pirštines, užsidėjau jas, jos buvo odinės, aptemtos. Kai ėjom girti link bibliotekos tamsoje, pirštinėtom rankom atsukau jo veidą į save ir pabučiavau jį. Įtampa atslūgo. Pirštinėtos rankos, liečiančios jo veidą ir skiriančios realybę nuo tos realybės, kurios aš nenorėčiau matyti. 

Trečią dieną paryčiais mes pasimylėjom. Aš atėmiau jo nekaltybę. Mylėtis nebuvo labai malonu, nes mokėti jis to tikrai nemokėjo. bet po to sekė įdomus pokalbis. Apie tai, kad tai jo vaikystės kambarys, kad jis čia nuo gimimo. Čia šiandien prarado nekaltybę. jis pasakojo apietai visiškoj tyloj, paryčiais. keista šviesa po truputį apšvietė kambarį, už lango buvo rūkas. aš masčiau apie tai, kad šitas jo kambarys man mažai reiškia, jo nekaltybės praradimas man ne tiek daug ir reikšia, kad šitos detalės niekam daugiau nėra išvis įdomios ir reikšmingos. Tada jis man padovanojo abu tomus brolių karamazovų ir savo vilnonį megztinį, kuris man labai patiko. palydėjo į autobusų stotelę. Toliau kalbėjom apie tai, kaip vėl susitiksim. svaigom kažką, lyg nebūtų objektyvios tikrovės, tik mūsų susikurta. Tokia realybė, kur prisigeriama kiekvieną dieną, tvyro žavus chaosas, suprantamas tik man ir jam, nes mes esame visažinantys romano pasakotojai. Žinom viską, žinom absurdą, kuris mus supa, o mes gelbėjamės alkoholiu ir vienas kitu, tik tai mus skiria nuo numirėlių ir amžinosios tamsos. Ta realybė buvo trapi, bet saugi, labai naivi. Aš ja netikėjau. Aš turėjau savo realybę. Realybė kurioje man gėda dėl savęs, nes įsivėliau į santykius su žmogumi, kurį man būtų gėda rodyti draugam, kuris man ištikrųjų nelabai ir patinka, Gėda, kad įvėliau jį, nes jei rimtai įsimylėjo mane, tada jam vėliau bus skaudu, nes šita įdomi avantiūra juk turės greitai baigtis. Kaltės jausmas, sumišęs su jausmu, kad reikia gerti gyvenimą visomis kūno poromis, viskas ką darau yra teisinga, netgi dėsninga, dėsninga, nes X gyvenimo istorija - tai, kad aš taip greitai palikau jį - viskas dėsninga, nes gyvenimas tai kančia ir nusivylimai.

Ir vis dėlto jei nebūčiau tikėjus tuo, kuo tikėjom mes, gerdami vyną kartu savo saugioje paralelinėje visatoje, jei nebūčiau bent kiek įtikėjus, tos paralelinės visatos nebūtų ir buvę, nebūtų atsiradę. Romanas, kurį rašė X, aš juo patikėjau, bent trumpam, bent būdama pakankamai girta ar kai virtuvėj jo mamai sakiau, kad jos sūnus yra ypatingas, aš jį myliu.

Aš nė karto neverkiau dėl to ar kaip kitaip aiškiai išreiškus savo išgyvenimą dėl susiklosčiusių įvykių. Tik mane apimdavo baisus liūdesys jeigu jis parašydavo. Dabar pagalvojus apima bendras slogumo jausmas, užuodžiu X buto kvapą - šuns, cigarečių ir mažo deguonies kiekio, prisimenu susižavėjimą jo akyse, prisimenu komplimentus vienas kitam, žavėjimąsi ir kone apdainavimą tos būsenos, kurią patirdavome gerdami portveiną ir vaikščiodami šaligatvio kraščiukais, kalbėdami apie gyvenimo tragizmą, aukštindami liūdesį, purvą ir vargą, rėmindami pirmo bučinio eskizą, pirštinėtom rankom,  ryžtingai atsukau jo veidą į save, ėmiau jį bučiuoti.