Vėjo gūsyje lapai spalvoti
Pasklido tarytum drugiai,
Kada žėrinčios lajos po lopą, po skiautę, po šukę.
Nuliūdai, nutilai?
Kam lukšte aklinam tu save uždarei?
Argi versmės nuseko, sustojo duburkiuos, neplūsta?
Abejojimo šmėklos 
Užsiveisė brėkšmo pilkam prietemy,
Kada nuosavo tvinksnio grasumas didesnis, nei varpo.
Jau išsėmei švytėjimą žvilgsny,
Tad ką dar iš niurzgiančios sielos semi?
Nebeglostyk, neliesk,
Nes graudumas save išsiduodamas varva.
Gijų jungiančių šilkas 
Suplyšta nuo svorio švininių lašų
Ir mums laisvę suteikia,
Kurios abejoju, ar geidėm.
Išskridau, išplasnojau su lapų drugiais
Ir atgal negrįžtu.
Kas galėjo įtart,
Jog mes spalio nakty pasileisim po garsą, niekaip neužrašomą raidėm?
Argi būtosios priesaikos
Šiandien dar reiškia ką nors,
Kai akli ir kurti mes nuo gyvo kažin ar atskirsim negyvą?
Pasakyk, ar ne nimbą regiu
Virš tavosios galvos?
Į aukštybes ruošiesi plasnot?
Padžiovinkim viens kitą – lengviau bus nuskrist
Be pavasario ulbančių syvų.
Ar drugiais, ar lopais, o gal šukėm spalvotų sapnų
Praeities atminimai skrajoja po ošiančią nemigos naktį.
Keista – ašaros lašas tarytum medus
Pasidaro lipnus.
Gal bent vieną iš gijų nutrūkusių
Galime mes – pasistengę  – sumegzti?