Gražu ir gerai visur, kur manęs nėra. Kur niekuomet nebuvau ir nebūsiu. Ten miela ir jauku, nes aš čia su visais savo rūpesčiais. Vis rečiau atrakinu savo buto duris, kad išeit į gatvę, pilną man svetimo nesvetingo šurmulio. Bet ir aš svetingumą seniai pamiršau kažkuriame miesto skersgatvyje kaip dvokiančio kvapo dūmą. Maniau pakilt nuo kėdės, nuvažiuot, tėkšt save priešais svečiu kokiam niekuomet nematytam draugui. Pabūgau savęs, savo dirglumo, kai iš pagrindų užkabina žvilgsniu, net ne žodžiu, pasislėpusį manyje uždarą vaiką. Nuo aušros iki kitos aušros tyliu, jei nenoriu kalbėt, nenoriu savęs sudegint žodžiu, kuriame rusena ugnis. Jai deja nevirst visagale liepsna, nes aš tik vaikas su užgaida tylėt, net jei kiti iš to piktai šaiposi. Koks kam skirtumas, ką vaikystėje veikiau, kokie žaislai mane supo, ar apskritai juos turėjau. Aš ir taip vaikystę tempiu savyje per viską, kas melas ir negryną. Ištempiu ir laikau savyje, nes tik tiek lieka po kvailų suaugusiųjų psichologinių atakų, į kurias atsakau tylėjimu uždaro vaiko. Tiek buvo mėginimo įvelt, prikelt, prakalbint. Visas menas veltui. Kur manęs nėra, viskas visuomet gerai, gražu. Tai kam tuomet, kam ir kodėl manęs reikia?

Dar tamsu, neprašvito. Nenuspėjama, kokia bus diena ir kiek joje bus svetingumo man ir kiek to svetingumo kam atlaušiu nuo savo duonos riekės. Gal nė trupinio. Greičiausiai taip ir bus. Nežadėkit manęs priimt į savo tarpą. Jūs anapus mano buto durų, aš šiapus. Svetingumas turi savo kainą kaip ir viskas šiame pasaulyje. Kitaip ir būt negali. Jei būtų kitaip, žmonės nesipyktų, nekariautų tarpusavyje. O juk šitos audros be galo, be pabaigos. Kas kurį nugalės, išplėš daugiau materialios naudos. Vaikas manyje, uždaras savimi, šiandien akivaizdu durų niekam neatvers, nepakvies kavos puodelio, nes stalas tik vienam jam padengtas. Žodis vaikystė nenusakomo skonio, lieka pasąmonėje aštuoniomis raidėmis gulėt. Ne mano galioje jį prikelt ir užkelt ant pjedestalo.

2019
nemiros.wordpress.com