Ar paklausė nors vieno suglamžyto lapo ruduo:
„Ar norėtumei dar 
Ten, ant medžio viršūnės, ilgiau pasisupti?
Ar krinti ne todėl, kad nutolstantis pulkas pabaigęs rypuot
Saujoj Šiaurio žvarbioj
Tarsi nubaustą pasmerkia krūpčiot?
Brėkšmas tolsta nuo brėkšmo, ištvinsta baugi sutema
Ir migloj pasiklydę paklaiko dėl to,
Jog savęs neberanda.
Jog diena panaši snūdumu tiek į vieną kita,
Net parūpsta įžnybt, kad pabustum, 
Į nuosavą ranką.
Ar žinai, ką renki – medalius, o gal smūgių gumbus?
Kaip samdytas orkestras retai baigia ūkauti vėjas.
Ar tau leido ruduo 
Be skausmų iš giliai atsidust,
Kada tu pajunti,
Jog sulos kraujy veltui ilgėjais?