Išnaršyk tuos takus, kurie buvo per naktį žymėti,
Tuos pasaulius ir tai, kas per amžius tau buvo žadėta,
Gal pasuksiu kitur, nepažinus reljefo paletės
Ir klaidžių sutemų, man vienai nenusakomos vietos.

Vien monetas barstys arlekinai ir lėlės nuogalės
Iš vaikystės manos, iš laikų, kai dar verkė radastos,
Ir šaipysis grimasom keistom patrauklus Visagalis
Ir palaukėm žydės tą vasarį vėlyvosios astros.

Neužstok sutemų tu šešėliu iš suteršto miego
Ir bemiegės nakties, kuri skoniu kaulavaisių sirpo,
Lyg pikti slibinai visos vėlės prieš naktį užmiega
Ir vien lapai melsvai  violetu sutemus sumirga.

Ach, tas grožis naktų lyg seniai pažadėta vilionė,
Lyg bebaimiai vorai vis dar audžiantys nerimo tinklą,
Man taip noris užmiršt kuo kadais prasidėjo kelionė
Ir kas žmogui senam jau prie prarasto veido pritinka.