Tavo būtį sugėriau tarsi polaidžio vandenį,
Kad nuo srauto žinių mano lukštas praviptų,
Po dvejonės tamsybė minty išsiblandžius,
Įsileistų į sielą gebėjimą kitą.
O kaip kantriai, ilgai tu dyglių smailę gludinai,
Kol siutą pirmykštį galop užkalbėjai!
Einu pas tave su gėlėm kaip kas rudenį,
Nes vis abejoju, padėkot ar suspėjau?
O tu kaip kadaise prieš pulką jauniklių
Kreiduota ranka kantriai margini lentą,
Dėl paikos jų savikliovos ne nesutrikęs,
Bandai savimi vėl esmes išlukštenti.