Susidrums tavo žvilgsnio žydri ežerai,
ir pravirksi nakty pasiklydusi,
nepajusi, kaip tolių skrajūnai arai
tavo skausmo padangę užskrido.

Jie tau moja vylingais sparnais,
kviečia aukštin kas kartą pakilti.
Ir tada ar tu just pajutai,
kai jų dangų pradėjai pamilti?

Kai į tolius veržiesi it paukštė
ir degi jų sparnų švytesy,
ir it brolius juos rytmečiais šaukti
saulei bundant kas rytą imi.

Ir sugrįžta į tavo krūtinę
jų sparnų neramus švytesys,
ir svajonės iš naujo atgiję
rodos paukščio balsu tuoj pragys.