Nukovei mane su išdžiūvusia smilga,
Pasakęs, jog aš jau į ją panašėju.
Įklimpom ir minkome prieblandą pilką,
Tarytum pametę molyne rugsėjį.
Nulipdėme stabą – praėjusį laiką,
Kreivoką, nes talento, matosi, stigo.
Aš – smilga išdžiūvusi. Pašaras? Kraikas?
Gal smičius begarsei voratinklio stygai?
Retėja, keistėja tavi komplimentai.
Gal lyjančios dienos jausmus išskalavo?
Sudžiūvusios smilgos ne pakirstos krenta – 
Užkloja savim liūdną ateitį tavo.