Sodo obelys,
ko drumsčiat tylą
vėtrų apdraskytom šakomis.
Tuo beviltišku
krituolių obuolių bumbsėjimu
į sulytą žemę,
kai danguje mėnuo
šnekasi pats su savimi.
Kai iš tolo žvaigždės
šaltą blyksnį siunčia, nes
mylėti joms per didelė našta.
Sodo obelys,
ko niūrios naktį vaikštinėjat,
ar gailu netekus obuolių vaikų,
ar laukymėj rymančių sesių obelų?

Obelys iš sodo,
bus svaigių pavasarių,
baltaskruosčio pumpuro ir
rausvų žiedų.
Viskas vėl kaip vaikui
sekamoje pasakoje su laiminga
širdžiai meilės pabaiga.
Nes juk jūs nedalomai
liemeniu suaugusios su
įvairialype žmogiška dalia.

2019