Rašau kitaip apie mėtą, čiobrelį, apie drugelius ir apie mane krečiantį rudens drugį. Apie viską savaip. Kas kam dar neaišku? Pro tankų lietaus kamuolinį debesį neįžiūrite dangaus mėlio? Normalu ir nestebina. Tai kodėl reikia piktintis? Pasaulis pilnas stebuklų, atrastų ir ne, matomų ir nujaučiamų. Aš vienas iš tų stebuklų, tegul tik pats sau įdomus. Nuo to kaip stebuklas neišnyksiu, netapsiu prastesnis už kitus. Būti sau įdomiu puiku. Nėra nieko smerktino. Kitus, žinoma, nagrinėt iš visų įmanomų pusių priimtiniau. O aš va save nagrinėju. Ką randu, išleidžiu pasižmonėti. Būna, kad ko ir neišleidžiu. Nes labai jau ne koks būtų mano tas įvaizdis. Nesu išimtis, ima noras viršų save parodyt iš geros pusės ir gana. Bet juk blogąją, kaip beslepiu, imat ir patys atkapstote. Tai ir nereikia man stengtis.

Čiobreliu mano namuose dar kartais sukvimpa. Mat užsiplikau čiobrelių arbatos, pagardinu medumi ir gurkšnoju. Va mėta tai ne. Bet apie Mėtą rašau pasigardžiuodama. Joje daugoka manęs. Galėtų būt mažiau. Bet nėra. Rudens drugys manyje gajus, gyvas, gyvybingas. Kartais manau, kad aš ir esu tas rudens drugys. Girdėjau, kad jei krečia drugys, reikia gert chininą. Visai nenoriu, kad tas drugys liautųsi mane krėtęs. Tegul sau. Jausmas neblogas, metų laikas irgi gerokai prašmatnus. Apie mane krečiantį rudens drugį gal ir galėčiau daug parašyti. Bet nenoriu. Juk reikia kažką ir sau pasilikt. Kitaip kaip stebuklas imsiu ir išnyksiu. Tokia jau realybė. Kai per daug savęs į šviesą išvelki, tampi vienu iš daugelio. Taigi pasiliksiu sau. Nors iš esmės tai gal tik man ir įdomu. Kaip ir tai, kad kur radai, ten pamesi, o kur pametei, ten ir rasi.
2019