Neįperka rytdienos auksas ir varis,
Karališkos drobės po skiautę nudrisko.
Vyniojasi miglą lyg tvarsliavą švarią
Šermukšniais ir putinu kruvinas miškas.
Miegi? Aš budžiu, nes baugu užusnūsti
Pajutus, jog sausos, deja, nektarinės,
Jog syvai saldiniai – į tulžį, į rūgštį
Tiesas sukuprojo, sutirpdė, sutrynė.
Dabar kas atskirs, praeitis kur, kur sapnas,
Kai lūkesčių alkis miražuose urzgia?
Ir varį, ir auksą po kojom nukrato
Aukštai nuo viršūnės į žliugsintį purvą.
Drėgmė – iki kaulų, ilgesys – iki ašarų.
Atrodo, jog vėjas ir mudu atskyrė.
Meldžiuosi – dėkoju, sau nieko neprašius.
Neglostyk. Įžnybk. Mes gyvi? Ar jau mirę?