Dievas mato – nė nebebandau
To, kas plyšo į dalis, susiūti.
Susirankiojome trupinius dangaus –
Net ant gruodo atmenam rugpjūtį,
Sodrų sirpsmą, drovesio žaras,
Nes pro įtrūkį saldiniai syvai varva.
Tai, kas likę, negaliu prarast, 
Net pamiršus datą, žodį, vardą.
Iš bambagyslių – vos regimi ženklai,
Už Gyvybės Medžio vos – ne vos laikausi.
Taip, ruduo.
Kritai ir sudužai.
O prie šukės šukę ar beverta glausti?
Ar voratinklis ne per trapi gija,
Kad susiūtum tai, kas jau sudrisko?
Abejojam, krintame, deja.
Argi niekas skiriasi nuo visko?
Tai tiktai svaigi šviesos žaismė,
Tiktai žybsnis jausmo Amžinybėj.
Su siūlėm tiesiog sunkiau išlėkt,
Kai būties pasiektos būna ribos.