Gula vėjai pakrūmėj padriekę usnynų duknas,
O šalna ant klevų
Užsimojo taškyti ryįškiausias spalvas nuo sezono paletės.
Užmiršai – kaip ir aš – 
Jog mes geidėme obuolį Rojaus prakąst,
Nes dabar kur sapnai?
Dažną naktį liepsnos beužtenka drungnai prabudėti.
O lempelė prie lovos – ne žvakė,
Neverkia aptirpus vašku,
Sprangiai gomuriu šliaužia vanduo lyg tekėtų dykynės smiltynais.
Atradau vakar šūsnį pageltusių mūsų laiškų.
Nuo tada aš mąstau, 
Kaip meilužiai pavirsta buity įkinkytais kaimynais?
Rudenėjam. Sakyčiau „brangus“,
Bet meluoti prasmės juk nėra –
Mūsų guolyje stirkso dygliai iš lig šiol neravėtų usnynų.
Bus lengviau prie rudens, nei prie šios vienišystės priprast –
Gal dėl to aptaškytų klevų žaižaravimas žvilgsnį kankina?
Tarsi pliauskos sudrėkusios
Smilkstame, šnypščiame – ašaros dengia akis.
Realybėje dūmų nėra ir nebuvo.
Greit užmiršime žmogišką kalbą, nes net Dievui nėra ką sakyt,
Nes ruduo ištaškytas ne ant klevo – ant mūsų uždžiūvo.