Snaudžia takas miglotam rudens prietemy,
Atidaužęs visų atkaklių keliauninkų padus
Ir privertęs ištiesti iš batų ištrauktas pavargusias kojas – 
Lyg į sapną įleidžiamas tas, kas basiaučias yra pagarbus,
Užkeikti kankiniai tarsi tie, kas naktigultui stot nesumoja.
O tamsėja baugiau, mėnesiena šmėžuoja šešėliuos tirštuos
Ir pritrūksta maldų bekeiksnojantys skaudančius sąnarius seniai.
Svirpesys ausyse – juk svirpliai po šalnų baigė grot.
Mašalų atsarga štai voratinkly tarsi talpioj atsarginėj kišenėj.
Susitrynusiais šluotražiais auštant brūškuos nuo takų auksinius,
Kuriuos beržas pažarstė lyg trokšdamas gyvasties laiko nupikrti,
Bet vargu iš tursomiegio kas bepažadins sapnuojančius kelią dar ilgą senius.
Nei keiksmų, nei maldų, nes nuo graudulio skruostai prabudus it kūdroje mirkę.
Nėr? Dingsti?
Ar todėl, kad vardu nieks nešauks?
Kad nėra kaip sušilti pyragais vienatvės užspringus?
Kyla takas it gyvas link brėkštančio krašto dangaus,
Bet dabar per vėlu apsidžiaugt, 
Jei žinai, kaip ištiesint tave sudėvėjusius vingius.