Jeigu vėl kalbėtum su kalnais ir kloniais,
Ugnį čia įžiebęs taip aukštai virš jų
Ir jausmus paleistum skrist platybėm, toliais,
Tau širdis plazdėtų  jūros ošimu.
 
Tau ir vėl dingotųs ant kalnų tų žmonės,
Giedantys ir meldžiantys žemės tos dievų,
Laimintų kad triūsą  ir aukštybių dovį,
Kad per amžius būtų santaika tarp jų.
 
Kad vaikai čia gimtų, kaip nuo amžių gimę,
Židinį globotų Gabija šventa,
Žemės motė grūdą kaip kadais brandinus,
Taip augintų rankos, saulė ir diena.
 
O motulės mūsų kiekvienam dalinę
Mums po žodį brangų  –  Latvija ir Lietuva.