Ten, kur nė vėjelio just,

kur gamtos kūrėjas savais stebūklais apsupęs, pasaką seka,

galima ne visiem patekt.

Ten medžių lapeliai nesipyksta, nesimyluoja, gėlelės dėkingos nurimusiam vėjui blizga saulėje, ramus vanduo teliuškuoja kaip švelnus mamos balsas.

Galima sudegti didelėje meilėje, jei nepasiruošęs užeini į stebūklingą vietą.

Aš galėjau išgirsti šią pasaką pavirtus drugeliu.



Vasarą man skirta prabilti tūkstančiais saldžiausių obels žiedų.

Jų mozaika tokia švari kaip geišos sielos skausmas.

O kaip pavirsti grakščiu muziku tam, gražios gėlelės nesukūrusiam savo širdim,

kuri kaip Dievo teisingas gerumas, nebraukiantis iš puslapių meile rašytų žmonių, mažų, dar norinčių turėt...

O kiek gražių gėlių reikėtų sukurti, kad Dievas pažintų ir tartų "Susitikom"



Bet daugel tyliai eina taku ir Dievas negirdi per daug bijančių, per daug svajojančių.

O kartais gyvenimas toks skambus, kaip prabėgęs ritmas, kuris ne ta audra suskamba. Nesužeiski to, kuris paklaus, kiek gėlių turi ir kaip gėlelės prie tavo tako lenkiasi:

su meile prašančia turėt,

Su meile išdidžia,

su meile tylinčia grožiu?

Nesužeidęs eik į dangų, į pilnumą akių, kaip kad amžinybė.

Sužeisk tik savo netobulą natelę, kuri gamoje neturi vietos.



Kada dainuoja tokia pilnybė, kuri kaip pats Dievas gali mylėt,

mums galima tik tą švarų akių dangaus platumą paliesti.

Kuomet ji su tylia šypsena ir užmerktom akim tardama "mažutėliai", pakylėja tą mažumą gelsvam spindesy delno,

tuomet gal ir prisiliest yra lemta ir meile save kažkada galėsi vadinti.

Meilė priima į savo pasaką tą, kuris daug gėlių sukuria.