Laukiu mažos, dar tik pradedančios stiebtis, man skirtos gėlytės ir trokštu augti kartu, tampant didele, brandžia. Ilgai miegojęs mano, dar niekur nematytas žiedelis, niekada netaps balto proto ir protingos gėlytės Dievas man neskirs. Mano paslaptingas žiedelis tik meile galėtų pakeisti savo žydėjimą.
Sulaukta gėlytė yra tokia kaip linksmos lietuvaitės širdis. Gėlytės kvape įamžintos mano močiutės šiltos rankos. Tai šilumos spalvos žiedelis turintis šiek tiek sodraus grožio, atspindinčio mano močiutės paryškintą skruostą, vakare einant į šventę. Tas oranžinis, ovalaus žiedelio spindulėlis vadinamas gvazdiku.
Kai sulaukiau šios gėlės, šalia išdygo nemeili levanda. Man teko pažinti daiktišką mergaitę, kuri modernumo tokio, kad tik dekoru gali būti mano saldžiam žiedui. Ji stengiasi tik stiebtis į aukštį ir būdama ilga ilga kaip ir jos kvailo išdidumo matmuo, niekada nesideda nudėvėto rūbo, kaip tik gera mergaitė gali pasielgti, nežinodama to, kas yra už meilę gražiam rūbui supratingesnio. Todėl Dievas pamilo šalia išdygusią varkšę levandą ir atėmė iš mano veido lelijos skaistumo lapelį. Laikau tartum pūdros pūkeliu sublizgusiu ant daiktų mergaitės skruosto.
Liūdną vakarą, tartum žaibais norintį kažką svarbaus ištarti, verkiau: žindančiom akim kaip šventa žvakė, maldą liečiau žydroje knygutėje. Pasaulis yra paprastas, praeinantis kaip akmenėlio sunkumas, kaip pravažiuojanti pro šalį mašina, o meilė - amžina, kaip ir mano sudėtingai sudėtos natos naktį ant pagalvėlės ašaromis vandenynų. Jais norėčiau besimaivančių levandų laukus užlieti ir palikti šiam pasauly tik saldžiausius žiedlapius. Ir niekas niekas šiam pasauly mano muzikos bėgančios matom, nesuprato. Gal todėl aš liūdna muzika prabilau, kad visi būtų nelaimingi?
Kažkodėl per ryškus mano siluetas nuėjęs baltų žibintų gatvele, tartum pasiruošęs žengti į ugnį, nepatiko Dievui. Aš žeminau savo netikru grožiu kaip negyvos gėlės levandą, nesuorantančią apie gulbės grakštumą, bet išmanančią apie pasaulio tuštumą. Jos gaiva kaip įdomios, naujamadės moters kelnės, Dievui tapo mielesnė už mano saulėtų bučinių prisirpusį žiedą. Levanda, kaskart praeinanti pro mane, skleidžia tokį gaivų kvapą, kad net saulėti bučiniai nublanksta, atrodo sudegę savo grožyje. Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų, aš tartum iš kitų laikų į naująjį, modernųjį pasaulį atsinešiau perlinio karolio skaistumą ir apie masyvaus akmens grožį nesuprantu kaip supranta violetinė levanda, pasitelkusi į pagalbą savo išmintingą protą, prie visokių vėjo nešiojamų šiūkšlių prisitaikantį. Kuomet varkšė levanda tapo karaliene, nuo tada aš suprantu, kokia mergaitė yra graži. Garbė yra pilkas, nieko nežadantis rytdienos buvimo pajautimas, o ne margaspalvių gėlių prisodrintas dangiškas grožis. Tik paprastumo šviesa lankanti kaskart primena, kad dar esu verta eiti savo mylimo Dievo šypsenos laiptais į dangų ir Dievas dar žada džiaugsmingą rytojų.
Štai kodėl Raudonkepuraitė, kaip šermūkšniai skaudžių jausmų mergaitė, atsidavusiai mylinti visa širdimi gėrio pasaulį ir nesuprasdama, kodėl nori šokio žingsnelių eiti mylėdama, pasisvėrė pintą, šviesiai rudą, prancūziško mažumo krepšelį ant rankos ir priskynė puriųjų gvazdikų. Krepšelyje sugulėję gvazdikai yra tartum leliukai kišantys galveles, kvepinantys kaladėlių žaismo ritmu plaukiančius kojeles. Mergaitė taip neprotinga, kad tik leliukai sugulėję krepšelyje gali būti jos ramsčiu.