Iš melsvėjančių tolių išnirus,
saulė spindulį karštą dalys
ir šypsosis dangus aukso gijom,
o tu ausi mintis vakarėjant
ir saulei pakilus, iki sutemos šviesą migdys.
O tu skrisi mintim tarsi paukštis,
niekada nesuskleisi sparnų,
tik naktis, tik mėnulis, tik žvaigždės,
tavo sapną žvaigždynais plukdys.
Tik tada tu nuo žemės pakilsi
ir užmirši, kad čia tu gimei,
tik tada visos mintys išnyks, jas pamirši
ir avietėm šilojai pakvips.
Vien tik boružės ryškiai raudonos
ir taškais nusagstyti sparnai,
vien tik lengvas dangaus debesėlis
tarsi pūkas į atmintį plauks,
kuri taps lyg paveikslas, lyg drobė,
nutapyta trapiais vaizdiniais,
išbyrėjusiais žiedlapiais sodo
ir kaštonų rusvais branduoliais.
Ak tas sapnas, koks lengvas, svaigus
lyg kalnynų dangus, tarsi miegas,
nunešęs ant rankų, kur 
žvaigždynais pražydęs dangus...

2019 m.