Tyliai prašvilpiau vėjus:
Gal nueis, gal nuneš
Iki rožinės gervės
Nespalvotus sapnus
Link nematomo ryto,
Kur nuvytusios gėlės
Gal pražys patvoriuos.

Tyliai peržengiau tylą...
Paskenduoliai vien nardo
Tarsi viesulais eitų,
Tarsi žemė prasmegtų
Man po rankom ir kojom
Atsivers tiktai votys
To skausmingo gyvenimo.

Tyliai tylėjau žodžius
Neprasmingus, karščius –
Man jie – šauksmas Veneros
Ant tūkstančių mylių
Po saulės laidos
Virš skrendančios kregždės,
Kai dūžta stiklai
Pamėlusio sapno.

Tyliai naktį miriau
Kaip arbatoj medus,
Kai prašvilpiau vėjus
Paskenduoliams tyloj,
Ir nuvytusios gėlės
Lyg pajuodusios votys
Gal pražys patvoriuos.