Padainuok man lopšinę, motule,
Iš aukštybių savų nusileisk,
Ir tegu tavo žodžiais man lyja
Ant sugrubusio veido rudens.
Pavargau aš, labai pavargau,
Ir taip noris prie tavęs prisiglausti,
Ir jaučiu, kaip motulės ranka
Glosto mano pražilusius plaukus.
Kaip ramu, kaip gera, kaip šilta –
Aš laikausi tavo liemens,
Ir eini su manim tu palinkus,
Ir vedi į pasaulį rudens.
Dar pabūki, taip greit neišeiki,
Man taip ilgu šios žemės krantuos,
Jau ruduo ir dienos jau pilkos,
Trankos vėjas tarytum piemuo.
Neramus šis galingas pasaulis,
Kyla jūros ir daužo krantus,
Ir neliko jėgos, kas galėtų
Nugalėti piktuosius kerus.
Aš žinau, tu gali išprašyti
Daug malonių iš aukšto dangaus,
Pasakyk, kaip galiu užgesinti
Tą liepsnojantį laužą rudens.
poeta
2019-09-03 10:20:17
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-09-03 15:27:59
Elegiškas ir jausmingas pokalbis su motule.
Tik ji viena, kur bebūtų, saugo ir dengia vaikus nuo piktų vėjų ir audrų.